Kas yra kas Lietuvos arboristikoje?
Kodėl gimė šis straipsnis? Ilgai galvojau prieš jį rengdamas, bet įvykiai „tvarkant“ liepas Laisvės alėjoje paspartino apsisprendimą. Daug kam mano teiginiai ir išvados sukels prieštaringus jausmus ir nuomones, tačiau laikas praskleisti užkulisius ir iš arčiau pažvelgti į šiandienos arboristikos problemas bei išsiaiškinti kas yra kas. Tai ne noras ką nors sumenkinti ar iškelti – tik pateikiami faktai ir palyginimai, o išvadas gali pasidaryti kiekvienas.
Vasario pabaigoje darbavomės Šilutės mieste, padėjome vietiniams komunalininkams įsisavinti genėjimo abėcėlę ir susivokti ką ir kur reikia pjauti. Mūsų darbą smalsiai stebėjo ir vietiniai aktyvistai. Pokalbių metu tiek su jais, tiek su darbininkais, geninčiais medžius, paaiškėjo, kad prieš savaitę arboristas iš Kauno jau demonstravo, kaip reikia genėti medžius. Jis mokė darbininkus ir pats vienas tam tikrą gatvės ruožą išgenėjo. Rekomendavo jį ir atsiuntė dr. Lina Straigytė, kuri atliko šių medžių ekspertizę. Atrodo, viskas kaip ir gerai – mokslininkė rekomenduoja arboristą, vadinasi, jis turėtų būti kompetentingas šioje srityje. Tačiau suklusti privertė pokalbių dalyvių pastabos, kad taip, kaip jis, genėti negalima, kad mes mokome tai daryti kitaip. Ne pirmi metai dirbame miestuose, dažnai sulaukiame aplinkinių komentarų ir pamokymų, kaip reikia genėti, tad su šypsena klausėmės ir šių pasvarstymų.
Tačiau, kai paprašėme parodyti tą ruožą kur genėjo minėtas arboristas, likom nemaloniai nustebinti – aktyvistų pastabos buvo visiškai pagrįstos. Pjūviai atlikti nemokšiškai – palikti styroti kelmeliai, ir ne vienas, du, o beveik ištisai. Nesivarginta prašviesinti lają, nueita lengviausiu keliu – lajos sukeltos į viršų, ten pat perkeliant ir medžio svorio centrą. Būtų visiškai suprantama, kad neturint reikiamos patirties ir įgūdžių, sudėtinga nuspręsti, kurią šaką reikia šalinti, kurią palikti, tačiau pjūviai turi būti atlikti nepriekaištingai – juk tai yra arboristikos pagrindas ir to moko visos arboristikos mokyklos. Pradėjus domėtis, kas tas arboristas iš Kauno, nesunku buvo nustatyti, kad tai Lietuvos arboristikos centro (LAC) atestuotas nacionalinis arboristas. Keista, atestuotas nacionalinis arboristas nemoka taisyklingai nupjauti šakos?! Pagrįstai kyla klausimas – ko verta tokia atestacija ir kas ta organizacija, kuri taip atestuoja arboristus?
Šilutėje nugenėtų medžių pjūviai –aiškiai matyti palikti šakų kelmeliai
Oficialiais, jų internetinėje svetainėje skelbiamais duomenimis, Viešosios įstaigos „Lietuvos arboristikos centras“ (LAC) sudėtis – 4 steigėjai ir dalininkai: Čekijos pilietis arboristas Martinas Nemecas, UAB „ITIC“ direktorius Vitalijus Ramelis, G. Venckaus individualios įmonės „MŪSŲ KIEMAS“ vadovas Gintaras Venckus, A. Davenio firmos „ALENIS“ vadovas Sigitas Algis Davenis. Jis, beje, ir LAC‘o direktorius. Atrodo, tai jau ir visas LAC. Tačiau Registrų centro duomenimis UAB „ITIC“ jau nėra, ji likviduota bankrutavus. Martinas Nemecas klajoja kažkur po Europą ir Lietuvoje yra retas svečias. Apie G. Venckaus IĮ Registrų centras teigia, kad ji gyvuoja ir yra veikianti, turi du darbuotojus. A. Davenio firma „Alenis“ dar gyva, tačiau nuo 2017 metų joje niekas nedirba – 0 darbuotojų. Taip, žiūrim toliau: LAC‘o internetinėje svetainėje, rubrikoje „Kvalifikacija“, kalbama apie arboristų atestaciją. Čia randame 4 LAC‘o atestuotų arboristų pavardes, nors neseniai figūravo penkios: nacionalinis arboristas Algis Davenis, nacionalinis arboristas Leonardas Mekionis, nacionalinis arboristas Martinas Nemecas, nacionalinis arboristas Donatas Ruzgas. Buvo dar ir nacionalinis arboristas Airidas Puskunigis, tačiau dabar sąraše jo nėra... D. Ruzgas jau keletą metų dirba Anglijoje, į Lietuvą parvažiuoja tik atostogų arba sudalyvauti varžybose.
Martinas Nemecas, kaip jau minėjau, blaškosi po Europą, Lietuvoje retas svečias, jau nekalbant apie darbus čia. Lieka du nacionaliniai arboristai: A. Davenis ir L. Mekionis. Dar yra ir A. Davenio sūnus Jonas Davenis, kuris centro arboristų sąrašuose nefigūruoja, tačiau yra LAC‘o atstovas Tarptautinėje arboristikos draugijoje (ISA) ir Europos arboristikos taryboje (EAC). Jo vienintelis privalumas (beto, kad yra direktoriaus sūnus), kad moka anglų kalbą. Su arboristika jį mažai kas sieja. Kiek žinoma, dar yra ir Faustas Stankevičius, kuris prisistato kaip LAC‘o atstovas, tačiau oficialiai to įvardyta niekur nerandu.
Dar vienas keistas faktas – kiekvienoje normaliai funkcionuojančioje viešojoje įstaigoje ar asociacijoje kasmet vyksta ataskaitiniai ar rinkiminiai susirinkimai, valdybų posėdžiai, rengiamos metinės ataskaitos. Pagal LR įstatymus, kiekvienas gali susipažinti su metine viešosios įstaigos ataskaita. Mūsų asociacija to raštiškai paprašė prieš 3 metus. Atsakymo laukiame dar ir dabar... O apie LAC‘o kasmetinius susirinkimus ar valdybos posėdžius jokios informacijos viešojoje erdvėje nėra. Tikriausiai todėl, kad jie, paprasčiausiai, nevyksta. Akivaizdu, kad įstaiga nefunkcionuoja ir jos, kaip tokios, nėra. Beliko tik skambus pavadinimas?.. Tokias išvadas galima padaryti iš LAC‘o internetinėje svetainėje pateiktos informacijos.
Taigi, kas yra tas Lietuvos arboristikos centras? Greičiausiai – vienas direktorius Algis Davenis. Daugiau iš viešoje erdvėje randamų aktyvių narių nematyti. Sušmėžuoja vienas kitas šešėlis ir vėl pranyksta. Tiesa, dar yra jo sūnus – oficialiai LAC‘o atstovas tarptautinėse arboristikos draugijose. Šeimyninė ranga ir labai skambus pavadinimas – centras...
Tuo tarpu Lietuvos arboristų asociacija (LARA) vienija visus Lietuvoje aktyviai veikiančius arboristus. Šiuo metu joje yra 23 nariai – fiziniai asmenys ir 5 įmonės. Trys LARA nariai yra EAC sertifikuoti ETW (European Tree Worker) arboristai, 5 nariai – LARA sertifikuoti arboristai. Mūsų sertifikacija vykdoma pagal parengtą sertifikacijos programą ir tvarką, kuri maksimaliai priartinta prie ETW programos. Sertifikacija suteikiama remiantis Sertifikacinės komisijos posėdžio protokolu. Du mūsų nariai yra baigę Latvijos arboristikos mokyklos kursą ir įgiję arboristo kvalifikaciją (2 lygis).
Beje, jeigu jau prakalbome apie kvalifikaciją, negaliu nepaminėti vieno įdomaus fakto.
2012 metų pavasarį Vilniuje buvo suorganizuoti pirmieji arboristų kursai Lietuvoje, kuriuos vedė Latvijos arboristų profesinės mokyklos darbuotojai. Susirinkome šešiese. Kursai gana brangiai kainavo, berods 2200 litų vienam žmogui. Kitų metų birželio pabaigoje Latvijoje buvo galima laikyti mokyklinį arboristikos egzaminą, prieš tai suteikta galimybė nuotoliniu būdu studijuoti reikalingą medžiagą. Egzaminas buvo laikomas anglų kalba. Iš Lietuvos į egzaminą vykome trise: aš, A. Davenis ir L. Mekionis. Taip jau atsitiko, kad egzaminą iš visų lietuvių išlaikiau ir arboristo diplomą gavau tik aš. Perlaikyti egzaminą buvo galima tik po metų. Taigi, save tituluojantis biologijos magistru p. Algis Davenis neišlaikė profesinės mokyklos egzamino...
-
4 -
5 -
6
Vytauto g. 35, Vilniuje, nugenėti medžiai
Tuo metu Lietuvoje gauti arboristo kvalifikaciją nebuvo galimybės. Apskritai, Lietuvoje dar mažai kas žinojo kas yra arboristas ar arboristika. Mes pirmieji šeši susirinkome turėdami tik didesnę ar mažesnę patirtį, kaip aukštuminiu būdu iškirsti medį ar nupjauti šaką. Visi turėjome mokytis iš naujo. Net ir biologijos magistras A. Davenis, kuris 1984 m. baigė Vilniaus universiteto biologijos specialybę ir įgijo biologo, biologijos ir chemijos dėstytojo kvalifikaciją. Pagal paskyrimą pradėjo dirbti visasąjunginiame taikomosios enzimologijos institute „Fermentas“ genų inžinieriumi. 1984–1988 m. mokėsi TSRS medicinos mokslų akademijos Epidemiologijos ir mikrobiologijos instituto (Maskva) aspirantūroje (specializacija – mikroorganizmų genetika), dirbo mokslinį darbą genų inžinerijos srityje.
1988 m. grįžo į Lietuvą, toliau dirbo ir rengė disertacinį darbą „Fermente“. Mokslininku taip ir netapo, o apie medžius kartu su mumis pradėjo mokytis iš naujo. Kaip matome iš jo biologijos mokslų istorijos, su medžiais ir jų priežiūra jis apskritai neturėjo jokių sąsajų. Taigi, kaip jau minėjau, visi mokėmės iš naujo. Tiesa, sekančiais metais egzaminą išlaikė ir A. Davenis bei jo kolega. Ir tada Lietuvoje iškart atsirado „nacionaliniai arboristai“.
Natūraliai kyla klausimas, kodėl pradėjus visiems kartu kurti arboristiką Lietuvoje, atsirado dvi arboristų organizacijos? Atsakymas iki banalumo paprastas: nesutapo požiūriai dėl tolimesnės strategijos. Mes siūlėme dirbti bendruose projektuose po LAC‘o vėliava, 10% nuo gautų pajamų skiriant bendram fondui, kuris būtų skirtas kvalifikacijos kėlimo išlaidoms padengti, įrangai įsigyti ir panašiai. Tačiau LAC‘o direktoriui parankiau buvo samdyti arboristus iš Latvijos ar Čekijos, už tarpininkavimą gauti atlygį ir išlikti vieninteliam ir nepakartojamam arboristui Lietuvoje. Parengia arboristus Lietuvoje (ne už „ačiū“), ir paleidžia – kapstykitės kaip norit. Bet juk patirtis įgyjama tik dirbant ir mokantis kartu, ir geriausia tai daryti kokiame nors projekte. Reikėtų suprasti, kad LAC‘o direktoriui naujų patyrusių arboristų, kurie sudarytų konkurenciją, nereikėjo, todėl jie ir buvo palikti likimo valiai. Todėl 2014 metų gale ir susikūrė Lietuvos arboristų asociacija (LARA), kuri jau pirmais susikūrimo metais turėjo daugiau narių, negu LAC nuo 2010 metų.
Pirmas ir pagrindinis mūsų uždavinys buvo kelti LARA narių kvalifikaciją. Buvo sukurta sertifikacijos programa, kryptingai siekiama kuo mažesnėmis lėšomis suteikti įgūdžių būsimiems arboristams. Labai padėjo kolegos iš Latvijos. Skirtingai negu LAC, mūsų mokiniai mokėjo tik už kelionę ir nakvynę, o už mokymus mes su kolega Vytautu ir latvių kolegos neėmėme jokio atlygio. Jau 2015 metais buvo suorganizuotos pirmosios Lietuvos istorijoje Lietuvos arboristų varžybos, sertifikuoti 6 arboristai. Vietoje to, kad mums pagelbėtų ir palaikytų, p. A. Davenis, net neįsigilinęs ir neužklausęs LARA‘os, siuntinėjo raštus Latvijos arboristų asociacijai su klausimu, ar turėjo teisę Latvijos arboristai sertifikuoti Lietuvos arboristus. Aplinkos ministerijos koridoriuose ir įvairiuose viešuosiuose renginiuose mes buvome vadinami kažkokiais kitais, netikrais, komerciniais arboristais ir pan. Tik jis vienas Lietuvoje buvo tikrasis arboristas. Paprasta taktika: kas ne su manim, tas prieš mane, ir turi būti sunaikintas. Nepaisant to, mes tik stiprėjome, mus pripažino kaip rimtą profesionalią organizaciją ir Aplinkos ministerija, ir savivaldybės, ir kitos įstaigos. Galų gale savo gretose mes jau turim 3 ETW specialistus, kai tuo tarpu tokių specialistų parengti LAC nesugebėjo nuo 2010 metų.
Beje, apie ETW. Susikūrus LAC‘ui tokią sertifikaciją turėjo čekas Martinas Nemecas, vienas iš LAC dalininkų. Tada buvo triūbijama, kad tai aukščiausia arboristo kvalifikacija ir kad tokio lygio specialistai gali atlikti ne tik ekspertizes, bet ir rengti projektus. Kai LARA gretose atsirado tokio lygio arboristas, LAC‘o dėka buvo formuojama viešoji nuomonė, kad tai yra arboristas darbininkas, kuris težino, kaip taisyklingai nupjauti šaką... Būtų juokinga, jei nebūtų graudu – kaip greitai keičiasi kvalifikacijos lygis. Jei pakeltume LAC‘o nacionalinių arboristų kvalifikacijos pažymėjimus, tai geriausiu atveju rastume tik arboristo darbininko (2 lygis) diplomą, išduotą Latvijoje. Būtent tokio lygio darbininkas ir žino, kaip taisyklingai nupjauti šaką. Tik tokius diplomus turi A. Davenis ir L. Mekionis. Tai kol kas aukščiausia nacionalinių arboristų kvalifikacija – 2 lygio darbininkas arboristas. Dabar p. A. Davenis save tituluoja doktorantu. Ir kokia gi jo disertacijos tema? Ogi Gamtos tyrimų centro Biomedicinos mokslų, Ekologijos ir aplinkotyros (03B) krypties doktorantas Entomologijos laboratorija. Disertacijos tema: Senų medžių bestuburių bioįvairovė, saugomos ir specifinės rūšys, jų paplitimas ir apsauga. Tyrimų tikslas: ištirti senų medžių drevių fauną; nustatyti jų įvairovės ir gausumo priklausomybę nuo medžio rūšies, geografinės padėties, drevės aukščio, lokalizacijos. Tyrimų pagrindu parengti niūraspalvio auksavabalio ir kitų saugomų rūšių bei jų buveinių gamtosaugos rekomendacijas. Puiki praktika medžių vertinimui ir priežiūrai!
Taigi, apžvelgėme ir palyginome LARA ir LAC narių skaičių, kvalifikaciją, pasiekimus. Kol kas LAC‘ui labai toli iki LARA.
Ir dar. Didžiausias akibrokštas buvo pernai pavasarį, adresu Vytauto g. 35, Vilnius, kur buvo visiškai nemokšiškai nugenėti medžiai. Kaip paaiškėjo šiuos medžius genėjo ar vadovavo genint arboristas Algis Davenis. Kilus rezonansui ir visuomenei pradėjus piktintis, aplinkosaugininkai surašė administracinio nusižengimo protokolą ir nubaudė arboristą Algį Davenį už medžių genėjimo taisyklių pažeidimą. Taip taip, nacionalinis arboristas nubaustas už medžių genėjimo taisyklių pažeidimą. Tai reiškia, kad jis padarė profesinį nusižengimą. Europos šalyse sertifikaciją ar atestaciją jis privalėtų laikyti iš naujo ir tik tada toliau galėtų dirbti kaip arboristas. O mūsų vienintelis ir nepakartojamas arboristas ekspertas toliau dirba ir net nemato reikalo atsistatydinti iš užimamų pareigų tiek LAC‘e, tiek savivaldybės komisijoje. Tai daug ką pasako apie šio specialisto savigarbą ir profesinės etikos supratimą.
Kartas nuo karto viešojoje erdvėje pasirodo LAC‘o direktoriaus samprotavimai, kad Lietuvoje nėra specialistų, galinčių priimti tam tikrus sprendimus dėl išskirtinių medžių išsaugojimo, todėl būtina kviestis specialistus iš užsienio. Paskutinis toks „piaras“ buvo dėl Stelmužės ąžuolo, kur nuogąstauta, kad dėl specialistų stygiaus gali nulūžti blogai paremtos ąžuolo šakos, todėl reikia, kad AM skirtų lėšų specialistams iš užsienio šalių. Tik kai atsirado galinčių pastatyti ąžuolui atramas Lietuvoje, A. Davenis susigrizbo ir atramas pastatė be užsienio specialistų. Viešojoje erdvėje LAC‘as ir toliau tendencingai formuoja viešąją nuomonę apie arboristiką Lietuvoje. Peržvelgus informaciją tiek jų internetiniame puslapyje, tiek LAC‘o Fb, visi arboristikos specialistai gyvena ir dirba tik užsienyje, Lietuvoje vyksta tik medžio rinkimai, gerosios praktikos jokios nėra, specialistų mes irgi neturime. Ir kaip apgailėtinai mes atrodome, kai p. Algis Davenis kviečia į Lietuvą atvykti arboristikos specialistus ir korifėjus iš užsienio, aprodo jiems tik problemines vietas ir paaiškina, kad Lietuvoje be jo nėra jokių arboristų. Kokie mes vargšai, turėdami tik vieną arboristikos specialistą...
Pradėjau Šilutės medžiais, užbaigiau visai kitu. Tačiau viskas susiję. Pabaigai norėčiau apibendrinti: LARA savo gretose turi realiai dirbančius Lietuvoje: 2 Latvijos arboristikos profesinės mokyklos parengtus arboristus, 5 LARA sertifikuotus arboristus, 3 ETW sertifikaciją turinčius arboristus. LAC‘as savo gretose turi realiai dirbančius Lietuvoje 2 Latvijos arboristikos profesinės mokyklos parengtus arboristus. Iš jų vienas, direktorius, baustas administracine tvarka už medžių genėjimo taisyklių pažeidimą, t.y. padaręs profesinį nusižengimą. Kito gebėjimais tinkamai prižiūrėti ir genėti medžius abejoja net arboristo išsilavinimo neturintys žmonės, nekalbant jau apie specialistus. Ir skaudžiausia, kad profesinį nusižengimą padaręs „arboristas“ prieš televizijos kameras postringauja apie sužalotus medžius. Ar ramia sąžine jis kritikuoja nemokšas darbininkus, kai Vilniuje, Vytauto g. 35, pats nemokšiškai suluošino jau brandžius medžius? Apskritai, kam toks centras iš vieno žmogaus reikalingas? Lietuva jau turi profesionalių arboristų, metas užversti LAC‘o puslapį ir pradėti rašyti naują Lietuvos arboristikos istoriją.
Renaldas Žilinskas
Paskelbta 2019-02-26