Apie Paprastąją vinkšną (Ulmus laevis Pall) augančią Vilniuje, Žemutinės pilies skvere, šalia katedros

Atrodytų, kas čia tokio, medis, kaip medis. Tiesa, aukštas, kamienas – įspūdingos apimties, beveik 4 metrų. Tik, va, šviečia papuoštas ryškiais oranžiniais diržais. Kokia jų paskirtis? Nespecialistui atrodo, kad taip jis sutvirtintas – juk nenorim, kad didžiulės šakos atlūžtų ir pašventintų per pakaušį net neužeinant į Katedrą. Pažvelgus specialisto, profesionalo akimis tai – diletantiškas medžio lajos sutvirtinimas arba lajos sutvirtinimo imitavimas. Ir tikrai privers nusišypsoti ir pakraipyti galvą – Lietuvoje medžių priežiūra dar „akmens amžiuje“. Nieko nepadarysi, tai – „visagalio“ Viešųjų pirkimų įstatymo ir finansavimo pasekmė. Medžių priežiūra Lietuvoje nėra prioritetinė sritis ir jai skiriama labai nedidelė savivaldybių biudžeto dalis, dažniausiai, avarinių ar pavojingų medžių iškirtimui kapinėse ar kitose vietose. Esant tokioms lėšoms belieka naudotis nekvalifikuotų medžių priežiūros „specialistų“ paslaugomis, kadangi, skelbiant konkursą, pagrindinis kriterijus tokioje situacijoje yra mažiausia kaina, o ne kvalifikacija. Todėl ir pasipuošė vinkšna ryškiais oranžiniais kaspinais, nors jų apskritai niekas nepuošia, net ir prieš Kalėdas. Auga ši gražuolė prestižinėje, dažnai turistų lankomoje vietoje. Be abejo, atvykusiems iš Europos šalių, kur medžiams mieste skiriamas ypatingas dėmesys ir jų priežiūrą vykdo profesionalūs arboristai, tokia medžio priežiūra sukelia tik ironišką šypsnį ir mintis apie akmens amžių, o ranka su fotoaparatu nevalingai pakyla įamžinti tokį šedevrą.

Šioje situacijoje yra keletas būdų kaip pasielgti:
tyliai pakeiksnoti valdžią, kad skiriamas menkas dėmesys medžių priežiūrai mieste, numoti ranka ir palikti viską taip, kaip yra;
pasivadinti nacionaliniais arboristais, šūkauti visiems, kad mes galėjom padaryti geriau, tik už daug didesnę kainą, rodyti fotografijas per paskaitas su potekste kaip negalima daryti ir… palikti kaip yra;
suderinus su instancijomis, nuimti tuos ryškius, jokios funkcijos neatliekančius kaspinus, sutvirtinti lają specialiaisiais lynais, kaip pridera pagal arboristikos standartus ir padaryti tai visiškai nemokamai, ką ir padarė mūsų asociacijos arboristai.

Natūraliai kyla klausimas – kodėl? Juk už visą darbą ir medžiagas jokio atlygio niekas nedavė ir neduos? Vyresnės kartos atstovai gerai žino rusišką, klasika tapusį filmą „Baltoji dykumos saulė” ( Белое солнце пустыни). Norėčiau atsakyti vieno iš jų herojaus, senojo muitininko žodžiais, kuris, nepaisant visų santvarkų pasikeitimų, toliau vykdė savo pareigas: „за державу обидно!“ Todėl, kad dėl valstybės apmaudu! Apmaudu ir skaudu dėl tokio valstybės požiūrio į mieste augančių medžių priežiūrą, todėl nors šiek tiek prisidedam, kad nejuokintume Europos. Nors šiek tiek, taisydami diletantų darbą bent jau prestižinėse vietose, išvengsime pašaipių Europos žvilgsnių ir komentarų apie akmens amžių. Pavasarį, kai išsprogs lapai, atliksime dar vieną darbų etapą.
Ir dar. Lyg tarp kitko, pamąstymui. Jei jau atsirado nacionaliniai arboristai, tai gal vertėtų ir visus profesijų atstovus pavadinti nacionaliniais? Pavyzdžiui, nacionalinis trakoristas, nacionalinis vairuotojas, nacionalinis elektrikas, nacionalinis santechnikas… Rodos, niekas nepasikeičia, bet kiek solidumo prideda! Ką ten kažkoks traktoristas ar santechnikas prieš nacionalinį traktoristą ar nacionalinį santechniką!