Prasidėjus naujiems metams vėl visi stačia galva neriame į  kasdieninį darbų verpetą. Vistik norisi trumpam stabtelėti ir pažvelgti į praėjusių metų rūpesčius ir godas. Apie tai kalbamės su Lietuvos arboristų asociacijos ( LARA ) direktoriumi Renaldu Žilinsku ir arboristais LARA nariais Inga Gaidelyte, broliais Linu ir Kęstučiu Danauskais, Vytautu Stonkumi, Tautvydu Kuodžiumi, Arnu Švelniku.

– Renaldai, kaip jūs apibūdintumėte praėjusius metus: kuo jie reikšmingi asociacijai, su kokiais iššūkiais teko susidurti

– Metai, atrodo, lyg ir niekuo neišsiskiriantys: kasdieniai želdinių priežiūros darbai tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Tačiau tuo pačiu ir svarbūs – mus vis labiau pripažįsta ir vertina. Ir mes patys tobulėjame – savo gretose jau turime pirmąjį Lietuvoje ir kol kas vienintelį Europos arboristikos tarybos ( European Arboricultural Council – EAC ) sertifikuotą medžių priežiūros specialistą – European Tree Worker ( ETW ). Praėjusių metų liepos mėnesį Vroclave išlaikiau sertifikacinį egzaminą ir įgijau šią kvalifikaciją. Tai kol kas aukščiausia arboristo kvalifikacija Lietuvoje. Ji pripažįstama visame pasaulyje, tad ir dirbti arboristu gali visur be problemų. Galiu pasakyti, kad tai labai aukšto lygio egzaminas, kur reikia pademonstruoti teorines žinias apie medžio fiziologiją, jo būklės įvertinimą ir prognozes, dendrologines žinias, apsaugos priemones ir, be abejo, praktiškai tai parodyti.

– Kokie projektai jums įsiminė?

– Norėčiau paminėti du stambius projektus, kurie gana sudėtingi ir įdomūs. Pirmiausia, tai Lukiškių aikštės liepų tvarkymas. Sunku buvo dirbti dėl jaučiamo didžiulio spaudimo iš kai kurių visuomenės atstovų pusės ir didelės atsakomybės. Medžiai brandūs, tačiau suluošinti dėl netinkamo genėjimo praeityje, kai kurie apnikti ligos. Dar prie viso to prisideda ir nuolatinis stresas vykstant statybom – nuolat vyksta kažkokie darbai šaknyno zonoje, kasinėjimai, grunto lyginimai ir pan. Lėšų jų priežiūrai skirta minimaliai, tik genėjimui. Nors, mano nuomone, pirmajame etape reikalingas ne tik lajas stabilizuojantis genėjimas, bet ir lajų sutvirtinimas specialiais lynais, kas ženkliai padidintų šių medžių saugumą žmonių ir teritorijos atžvilgiu. Tad teko gerokai pasukti galvas, kad, taikant tik genėjimą, stabilizuotume liepų lajas, pagerintume medžių būklę ir estetinį vaizdą. Manau, kad pavyko. Tik nereikėtų tuo apsiriboti. Norint turėti sveikus ir saugius medžius, jų priežiūrą reiktų tęsti dar mažiausiai 10 metų ir negailėti tam lėšų. Artimiausiu metu medžių lajos būtinai turi būti sutvirtintos specialiais lynais. 

Kitas svarbus projektas – paminklinių medžių priežiūra. 2017 metais sutvarkėme 15 medžių – gamtos paveldo objektų visoje Lietuvoje. Kiekvienas medis – unikalus, kiekvienam – skirtingi sprendimai.Tuo jie ir žavi, tačiau tuo pačiu ir įpareigoja. Suklysti negalima, kadangi kiekviena klaida gali sutrumpinti šių galiūnų amžių, arba tiesiog sunaikinti senolį. Kartais reikia imtis tokių priemonių, jog iš šalies pažiūrėjus atrodo, kad mes norime pakenkti medžiui, o ne išsaugoti jį. Kalbu apie Storąją Klaipėdos liepą. Kad išsaugoti medį ateinančiom kartom, tenka žeminti medžio lają, kad sumažėtų lajos svoris ir medis neišlūžtų, kadangi kamienai stipriai sutrūniję. Teko pastatyti ir dvi atramas.

-Kadangi  užsiminėte apie Storąją liepą, norėčiau paklausti Ingos apie šią liepą. Kiek žinau, Inga, jūs dalyvavote ir pirmą kartą tvarkant šį įspūdingą medį?

Taip, iš tiesų aš dalyvavau pradedant šio medžio tvarkymo darbus. Berods, 2010 metų rudenį kartu su Lietuvos arboristikos centro (LAC) komanda gelbėjom šią senolę. Visos drevės buvo užbetonuotos. Taip seniau tvarkydavo medžius, stengdamiesi sustabdyti puvinio plitimą kamienuose. Genėjimo ir lajos sutvirtinimo darbus atliko čekų arboristas Martinas Nemecas, aš jam asistavau. Betono išvalymu iš drevių užsiėmė Algis Davenis, jam aš taip pat padėjau. Buvau tada dar „žalia“ arboristė, viskas man buvo įdomu, visko mokiausi iš kolegų. O ko mes tik neradome tose drevėse – betonas buvo maišomas su plytgaliais, stiklais, netgi buteliais, taip, kad teko nemažai pavargti, kad jį galėtume iškrapštyti. Lajų sutvirtinimas specialiais lynais tada dar buvo naujovė, labai buvo įdomu stebėti kaip tai daroma.

-O štai dabar, tik jau LARA sudėtyje, jūs vėl sugrįžote prie šios liepos.

Taip, ir labai tuo džiaugiuosi! Visada aplankydavau šią liepą, kai tik atvykdavau į Klaipėdą. O dabar, jau įgijusi daug daugiau patirties kaip arboristė, ne tik asistavau, bet pati genėjau ir surišinėjau liepos kamienus. Džiugu matyti pokyčius Lietuvos arboristikoje – prieš 8 metus medžio priežiūrai vadovavo čekų arboristas, o dabar jau mūsų LARA direktorius koreguoja darbus.

-Inga, kaip pasikeitė tavo požiūris į medžius tapus LARA nare?

Man patiko LARA požiūris į medžius, atsakingumas, organizuotumas, pagarba ir gamtai, ir žmogui, saugumas vienas kito atžvilgiu. Pastarąja tema turiu vieną malonų pastebėjimą. Kai susitikome dirbti pirmam projektui, lipome į labai grąžų ąžuolą Ukmergės rajone. Pasiskirstėm darbus, užsimetėme virves, susikabinom įrankius, prieš lipant priėjo Renaldas ir patikrino viską, nuo apraišų iki saugumo: ar saugus lipimo virvės įtvirtinimo taškas, t.y., pakibo  kartu su manimi ant virvės. Jeigu įtvirtinimo taškas išlaiko dviejų žmonių svorį, tai mane vieną tikrai išlaikys.  Čekijoje tai ne naujiena, visada taip daroma, tai būtina saugumo taisyklė. Bet Lietuvoje tai dar neįprasta, tik šioje organizacijoje pastebėjau tokį saugos patikrinimą. Ši organizacija labai atsakingai ir tausojančiai žiūri tiek į gamtą, tiek į dirbantį žmogų. Aš čia tobulėju, vis geriau ir geriau laipioju, bendrauju su kolegomis, kurie turi didelę patirtį, dalijasi ja ir visada pasiruošę padėti. Beje, ir pagyrimų sulaukiu, malonu kai tave pagiria. Dižiuojuosi, kad priklausau tokiai organizacijau,  kad dirbu su tokiais  šauniais kolegomis. Manau drąsiai galiu pasakyti, kad esame šeima.  

-Kalbėjome apie paminklinius medžius. Ką tau reiškia prisilietimas ir galimybė laipioti po medžius senolius?

Medis – atskiras pasaulis, atskira ekosistema su savo gyventojais, t.y augalais, kerpėmis, samanomis, vabžiais ir tai tik nedidelė dalis tos visumos. Jau važiuodama galvoju apie medį, dažniausia jau būnu mačiusi jo nuotraukas ir mintyse dėlioju bendrą vaizdą. Ką jame rasiu, kokie augalai augs aplinkui, kerpės, samanos, vabzdžiai… Kuo senesnis medis, tuo įdomesnė jo istorija. Man patinka tirti medžius, pažinti jų augavietę. Nesistengiu kuo greičiau padaryti darbą – nugenėti šakas, sutvirtinti ir išvažiuoti. Man įdomu medį pažinti, apžiūrėti ir, be abejo, su vietiniais gyventojais pabendrauti.  

-O ką tau apskritai reiškia arboristika?

Man arboristika – tai gyvenimo būdas, pašaukimas. Visada visur matau medžius.
Ir beveik visada apie juos galvoju.

-Tautvydai, tu jauniausias iš arboristų. Ką tau reiškia arboristika, kokią vietą užima tavo gyvenime?

Arboristika man yra svajonių „darbas“. Gal greičiau tai ne darbas,  o gyvenimo būdas, nes daugumą dienų praleidžiu laipiodamas po medžius, grožiuosi vaizdais iš aukštai, kvėpuoju grynu oru. Kur daugiau taip rasi, kad ir protas, ir siela džiaugtųsi.

-Kiek supratau, teko ir paminklinius medžius tvarkyti. Ką tau reiškia galimybė prisiliesti prie medžių senolių?

Medžius senolius aš įsivaizduoju kaip vienus išmintingiausių gyvių Žemėje. Jie pragyveno šimtus metų, atsilaikė prieš begales natūralių ir žmonių sukurtų iššukių. Todėl galimybė po juos laipioti, juos tyrinėti ir kartais jiems padėti man yra didžiulė garbė.

-O ar pasikeitė tavo požiūris į medžių priežiūrą tapus LARA nariu?

Tapus LARA nariu, dar labiau sustiprėjo mano pajauta, kad medžiai yra labai svarbi ir reikšminga mūsų gyvenimo dalis, o tai motyvuoja dar labiau  jais domėtis.

-Vytautai, tu jau seniai darbuojiesi medžių priežiūros srityje, turi sukaupęs didžiulę patirtį. Kaip pasikeitė tavo požiūris į medžius, tapus LARA nariu?

Atsakysiu trumpai – myliu juos dar labiau!

-Kaip tu supranti arboristiką?

Man arboristika – tai priemonių visuma medžio gerovei užtikrinti. Jos prireikia, kai yra santykis medis – žmogus, ir, kaip dažniausiai būna,  tai yra urbanizuotose vietovėse. Kai žmogus nori gyventi kuo arčiau gamtos, tačiau buvimas pernelyg arti medžių pradeda kelti nerimą dėl jo turto saugumo ar net gyvybės. Arboristai sprendžia tokias problemas, parinkdami tinkamiausią priemonę konkrečiu atveju.

-Sprendžiant tokias problemas, ko gero, tenka padirbėti ir su šimtamečiais medžiais. Koks jausmas aplanko?

Jausmas neapsakomas. Dirbdamas sename medyje, net nepastebi kaip mintimis nusikeli į praeitį ir įsivaizduoti kaip žmonės čia gyveno senovėje, kaip atsitiko, kad medis sulaukė tokio amžiaus. Darbuojantis šimtametyje medyje įspūdį daro medžio kamieno masė, lajos aukštis, o dar  vaizdai atsiveriantys nuo medžio viršūnės! Ir nuo kiekvieno medžio vis kitokie! Neapsakomas jausmas, tą reikia pačiam patirti.

-Noriu paklausti brolių Lino ir Kęstučio Danauskų: ką jums reiškia galimybė prisiliesti ir laipioti po medžius senolius?

Linas: Trumpai pasakius – „laipioti istorija“. Juk toli gražu ne kėkvienam tenka prisidėti prie istorijos, ar ja rūpintis. Medžių senolių tvarkymas, verčia jaustis neįprastai, nes „skraidydamas“ lajoje, suvoki, kad šio medžio gyvenimas tęsiasi keletą šimtų metų ir jo matytas pasaulio laikotarpis bus vis tiek gerokai ilgesnis nei taviškis. Laipiojant po „senolį“, jaučiu tam tikrą pagarbą ir savo darbo svarbą, nes mano darbas yra itin svarbus jo gyvavimo prailginimui. Darbas privalo būti preciziškas, be menkiausių klaidų, juk medžiui dar teks gyventi šimtųs metų, net tada, kai mūsų jau nebebus. Po senolių medžių tvarkymo darbų, jautiesi tarsi pasisėmęs didelį šaukštą išminties, bei gavęs pliūpsnį teigiamos energijos iš motinos gamtos.

Kęstutis: Medžiai senoliai turi savo dvasią ir spinduliuoja energiją, kuri man veikia raminančiai, tačiau kartu kelia iššūkius ir suteikia adrenalino. Šie medžiai dažnai vos ne dešimt kartų amžiumi lenkia mane, tad jaučiu jiems pagarbą, ir darbą stengiuosi atlikti kiek įmanoma geriau. Ypač mėgstu dirbti senuose ąžuoluose: palyginus su kitais medžiais, jų lajos yra švarios, šakos stambios, todėl jame jaučiasi erdvė, ir matoma visa ąžuolo didybė. Taip pat mėgstu horizontalias šakas, ant kurių patogu atsipūsti. Iš tikrųjų, man medžiai senoliai yra daug įdomesni už jaunus medžius, nes juos galima skaityti kaip seną gerą knygą.

-O ką jums reiškia arboristika? Kokią vietą užima jūsų gyvenime?

Kęstutis: Arboristika užima itin svarbią mano gyvenimo dalį. Su kolegomis tobuliname savo įgūdžius, susipažįstame su medžių tvarkymo subtilybėmis bei įvairių technikų panaudojimo galimybėmis. Kiekvienas veiksmas turi būti apgalvotas, tai veikla reikalaujanti besąlygiško pasitikėjimo kolegomis, nes menka klaidelė gali kainuoti net gyvybę. Nuo pat vaikystės buvau neatskiriamas nuo miško, esu įgijęs miškininkystės magistro laipsnį, tad ir miškas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Vaikystėje laipiojimas medžiais buvo vienas smagiausių žaidimų. Džiaugiuosi, kad arboristika man yra ir mano darbas, ir hobis. Be to, kartais jaučiuosi netgi atlikdamas švietėjišką veiklą – prižiūrėdami medžius stengiamės šviesti medžių savininkus ir paaiškinti jiems, kad medis irgi turi savo poreikius ir, deja, ne visada turėtų būti tvarkomas tai kaip nori šeimininkas. Nemeluosiu, – įtikinti žmones nėra lengva, bet kai pavyksta jaučiame didelį pasitenkinimą.

Linas: pirmiausia, tai mano hobis, antra, darbas bei tobulėjimo ir geros energijos šaltinis. Čia gali kurti, semtis išminties ar net išbandyti savo galimybių ribas. Tobulas darbas.

-O kaip, vyrai, pasikeitė jūsų požiūris į medžius, tapus LARA nariais?

Linas: Kuo toliau, tuo labiau suvoki savo arboristo darbo svarbą. Anksčiau net nesusimąstydavai, kad vienokį ar kitokį, net apgailėtinai atrodantį medį, gali išsaugoti, ar net įpūstį „antrą kvepavimą“. LARA davė labai didelį krepšį žinių medžių priežiūros klausimais. Dabar eidamas parku, žiūri į medžius tarsi gydytojas, skaitydamas žmogaus ligos istoriją, ir galvodamas, kaip čia tą žmogelį išgydžius.

Kęstutis: Kaip ir visa, LARA priešistorės dalyviai stengemės puoselėti arboristiką Lietuvoje. Iš šio noro gimė organizacija LARA, kuri vedė mus pirmyn įvairiausias kursais, seminarais ir diskusijomis. Mokomės visą gyvenimą, tačiau, esant LARA nariu, mokymasis vyksta kur kas sparčiau, nes čia renkasi šios srities specialistai, naujienos mus pasiekia pirmiausiai ir visada galime dalintis savo patirti. 

Medžiai mūsų visuomenėje turi atlikti kelis vaidmenis: jie svarbūs tiek socialine, tiek ekonomine, tiek aplinkosaugine prasme. Ekonominę prasmę užpildo ūkinės miškininkystės sritis. Arboristikoje ekonomikos nelieka, čia išlieka socialiniai ir aplinkosauginiai aspektai. Medis tvarkomas taip, kad jis išgyventų ilgiau, būtų atsparesnis bei tuo pačiu saugus jį supančiai aplinkai ir žmonėms. Toks ir yra mūsų tas darbas.

 -Arnai, prieš keletą metų tu pradėjai savo kaip arboristo karjerą nuo nulio. Kaip pasikeitė tavo požiūris į medžius, tapus LARA nariu?

 Tapus LARA nariu, pradėjau atidžiau vertinti medžius ir pastebėjau kiek daug yra probleminių medžių. Dirbdamas ant žemės arba tik praeidamas pro dirbančius panašų darbą, galvodavau, kad dauguma medžių yra sveiki. Kad ir kaip būtų gaila, Lietuvoje labai daug medžių sužalota dėl netinkamos priežiūros, kuri buvo vykdoma prieš 10-15 metų, bet daugumoje rajonų ir savivaldybių tai vykdoma toliau. Ir tai labai sunku išgyvendinti.                     

 -Pradėjai nuo pradžiamokslio, dabar jau ir šimtamečius medžius tenka tvarkyti. Ką tau reiškia laipioti po medį senolį?  

 Galimybė laipioti po medžius senolius, visų pirma yra patirtis. Reikia daug daugiau žinių ir įgūdžių kaip ir ką pjauti, kaip tvarkyti medžio visumą. Tas pats galioja ir šakų sutvirtinimui. Tai yra kitokia priežiūra negu jaunų medžių genėjimas. Ir visiškai skiriasi nuo iškirtimo. Tvarkant medžius senolius reikia labai gerai apgalvosi ką daryti dar prieš įlipant į tokį medį, ir dar kartą pergalvoti, prieš atliekant veiksmą  tam tikrose šakose ar kamienuose.           

 -O kas tau yra arboristika apskritai?  

 Arboristika man yra darbas, kurį aš  noriu ir planuoju toliau dirbti, nors dar daug reikia  išmokti bei patobulinti: tiek lipimo techniką, tiek darbo spartą ir našumą. Taipogi reikia atsižvelgti ir  į pačio medžio poreikius – dar ne viską mes apie juos žinome.           

-Renaldai, ką apibendrindamas galėtum pasakyti? 

 Aš norėčiau tik pasidžiaugti, kad šiuo metu mūsų asociacija yra kaip niekad stipri ir profesionali, nuolat didėjanti ir tobulėjanti. Tai kol kas vienintelė Lietuvoje komanda, galinti profesionaliai ir greitai įgyvendinti įvairiausios apimties projektus, nes niekur kitur Lietuvoje nėra tokios profesionalų koncentracijos. Šiemet planuojame, kad dar 4 mūsų arboristai sieks europinės sertifikacijos, tikėsimės, kad jiems pavyks. Nepaisant to, kad daugelis deklaruoja, jog yra profesionalūs arboristai ir gali atlikti net ir didelės apimties darbus, tik mūsų asociacija pajėgi tai atlikti. Užsakovus, norinčius nepriekaištingai susitvarkyti savo želdinius, norėtume perspėti, kad neapsigautų išgirdus ar pamačius skambius pavadinimus, kaip, antai, centrai, akademijos, nacionaliniai specialistai, arboristai, augalų gelbėjimo tarnybos. Tikrus profesionalus jie ras mūsų asociacijoje. Su mūsų pagalba medžiai visur taps gražesni ir sveikesni!