Interpretacijos Karvelių ąžuolo tema vis dar nesibaigia

Karvelių ąžuolo laja 2018

Po teiginių, kad sugadintas Karvelių ąžuolas, kurio genėti visai nereikėjo, kadangi jis niekam nepavojingas, naujame dr. Linos Straigytės straipsnyje pagaliau atsiranda teorija, jog jį, vis tik, genėti reikia. Straipsnyje „Medžio stabilumo palaikymas: Karvelių ąžuolo priežiūra“ (www.dendrologai.lt) autorė aptarė keletą rizikų.  Tikėtina, kad minėtą straipsnį paskaičius nespecialistui, gali kilti minčių jog vis dėl to arboristai, kaip teigia autorė, medį genėdami „sugadino“. Bet bandykime pateiktas rizikas panagrinėti detaliau.

Pirmoji – senoliui pakito apšvietimo sąlygos, vadinamoji insoliacija. Prieš tai pateikta nuotrauka, dr. L. Straigytės teigimu, daryta prieš 30 metų, kurioje matome, jog ąžuolas auga tuščiame lauke. Toliau pateikiama 2019 m. nuotrauka, kur ąžuolas auga beržų apsupty. Savo pirmajame straipsnyje „Ar mokame prižiūrėti gamtos paminklus –Karvelių ąžuolo pavyzdys“ L. Straigytė rašo: „Pastebėjau pakitusį vaizdą: ąžuolo aplinkoje augę medeliai išpjauti […]“. Vadinasi, polajis buvo tvarkytas, o jei buvo tvarkytas – tai gal stipriai apaugęs buvo? Nepaieškota vaizdinės medžiagos, kur būtų matomi bent keleto pastarųjų metų vaizdai prie ąžuolo, pasirinkta 30 metų senumo nuotrauka. Pridedu 2018 m. nuotrauką, kur matoma ąžuolo aplinka.

Dar pridedu 2005 m nuotraukas.

Šaltinis: www.vstt.lt Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastras: Karvelių ąžuolas

Kaip matome, ąžuolas augo visiškai atviroje vietoje. Jo buveinė kitais medžiais apaugo tik paskutiniaisiais metais, insoliacija mažėjo iš lėto. Miškininkystės specialistui ar dendrologui turėtų būti suprantama, kad kaip pamažu insoliacija mažėjo, taip palaipsniui ji turi ir didėti, kad senoliui nebūtų staiga padidėjusio apšvietimo šoko. Šio šoko pasekmės būna skaudžios – medis gali visiškai nudžiūti (https://www.vetcert.eu/node/15). Tai, ką mes matome 2019 metais – pirmojo insoliacijos atstatymo etapo rezultatas: išvalytas polajis, iškirsti agresyviai į lają augantys savaiminukai. Nieko nuostabaus, jog jie buvo išaugę: kol buvo vykdoma ūkinė veikla, ganomi gyvuliai ar šienaujamos pievos, aplinkui ąžuolą niekas neaugo. Nustojus ūkininkauti, vieta aplink ąžuolą apžėlė. Gamtoje tuščios erdvės nebūna. Tai, ką nurodo dr. L. Straigytė, jau yra sekantis insoliacijos atkūrimo etapas – iškirsti keletą beržų iš rytinės ir pietinės pusių, neleidžiant polajyje augti naujiems savaiminukams.

Kalbant apie ąžuoliukų sodinimą reiktų nepamiršti, kad ąžuolas auga privačioje žemėje, tad tvarkytis ir šeimininkauti ten turėtų savininkas, o ne kada panorėję arboristai.

Dr. L. Straigytė teigia, kad „dėl pakitusio apšvietimo, akivaizdžiai retėja apatinė lajos dalis, o ji labai svarbi, kad būtų išlaikytas proporcingas lajos balansas.“ Pateikiu nuotraukas, darytas prieš 30 metų ir 2018-aisiais.

                                   Ypatingų ir žymių pasikeitimų lajos struktūroje nėra.

Antroji tariama rizika: „Šlampa centrinė kamieno dalis per nupjautą viršūnę, dėl to intensyvėja vidinis puvimas“. Apie drevių dengimą jau kalbėjau ankstesniame straipsnyje – dengti dreves vienu ar kitu būdu, siekiant apsaugoti nuo drėgmės patekimo į drevę, nerekomenduojama. Panagrinėkime tai dar kartą. Pagal pasakojimus, viršūnė ąžuolui nupjauta maždaug prieš 100 metų. Pamačius, kad medis su puviniu, daugiau nebuvo pjaunama. Tad supraskim, kad jau 100 metų į drevę patenka drėgmė, tai tapo įprasta medžio senolio būsena, prie kurios jis prisitaikė. Be to, naivu būtų tikėtis, kad uždėjus dr. L. Straigytės rekomenduojamą stogelį drėgmė į drevę nepateks. Šį faktorių, kaip esamos rizikos faktorių, visiškai atmetu. Siūlau dr. L. Straigytei pasikalbėti su autoritetingais užsienio arboristais, jei mūsų nuomonės jai nepakanka. Taip pat galima paieškoti informacijos šia tema naujausioje arboristikos literatūroje ar moksliniuose straipsniuose, o ne remtis prieš kelis dešimtmečius taikyta praktika.

Trečioji dr. L. Straigytės įvardinta rizika: „Cementas neleidžia drevei užsitraukti. Matosi, kaip stipriai medis nori užauginti drevę, bet cementas neleidžia. Pakraščiuose matosi šlampantis cementas. Reikalingos tvarkymo priemonės: pašalinti trukdantį cementą, ištrupinus jį, ardant per centrą, bet nepažeidžiant medienos. Geram meistrui tai nesunku padaryti.“ Ką čia bekomentuosi – mūsų teoriniai ir loginiai pagrindai skiriasi. 

Geram meistrui ir čia būtų nesunku išimti „cementą“?

Ketvirtoji rizika: „[…] viršūnėje yra sausų sunkių šakų“. L. Straigytė siūlo: „ Apžiūrėti ir įvertinti, ar nėra sausoje medienoje buveinių, ar nėra tik pradėjusių formuotis buveinių. Tik įvertinus situaciją dėl buveinių, planuoti sausų šakų trumpinimą. Per ilgas sausas sunkias šakas kurios jau gali lūžti, patrumpinti. Bet palikti pakankamus stiburius perspektyvius naujoms sausos medienos buveinėms formuotis.“  Visiškai sutinku su autorės siūlymu. Bet ji nepaminėjo dar vieno faktoriaus: sausos stambios šakos taip pat užima erdvę, trukdo augti ir formuotis naujoms gyvoms šakoms.  Medžio laja formuojasi atskiromis grupėmis su tuščiomis erdvėmis tarp jų. Tai pagreitina šakų išlūžimą esant didelėms vėjo apkrovoms. Jeigu jau arboristas sausas šakas sutrumpino arba visai išėmė, reiškia jos trukdė gyvoms šakoms, pridėjo papildomo svorio. Būtų keista, jei arboristas šakas pjaustytų šiaip sau, pasidarydamas sau bereikalingo darbo.

Penktoji rizika: „Apatinė šaka ilga ir aukštai iškilusi, jungtis atrodo stipri, bet stiprus vėjas gali išlaužti per jungtį, nes viduje yra puvinys. Trumpinti šakos ilgį nuo viršūnės. Vienu kartu neišpjauti atkarpos, ilgesnės 2 metrų. Kaip sutrumpės šaka, sumažės išlūžimo rizika. Sutrumpintą šaką medžiui lengviau išmaitinti, nei ilgą. Padaryti atramas nuo žemės.“

Panagrinėkime rizikos faktorių ir siūlymą. Taip, autorė numato teisingai – šios šakos jungtis su kamienu silpnoka. Tačiau ar atkreiptas dėmesys į išorinę šakos prie kamieno dalį? Ar matomas kompensacinės medienos prieaugis? Ar formuojamas taip vadinamasis tiltelis – atrama? Akivaizdu, kad neatkreipė dėmesio. Ar buvo atkreiptas dėmesys į mechaniką ir fiziką? Kas sudaro didžiausią šakos plėšimą? Ne viršūnė, o pirmos ir antros eilės šakos viršutinėje dalyje, einančios į šonus nuo skeletinės. Tam, kad sumažinti skeletinės šakos plėšimo nuo kamieno jėgą, buvo redukuotos pirmos ar antros eilės šakos. Tai teikia daug efektyvesnį rezultatą, negu viršūnės trumpinimas. Atramos statymas efektyvus tik tada, kai šakos ir kamieno jungtis įtrūkusi ar pradėjusi plėstis. Jeigu yra galimybė redukcijos pagalba sumažinti plėšimo jėgą, atrama visiškai nebūtina.

Dėl atramos ar statinės jungties instaliavimo yra daug aspektų. Reikia atminti, kad tai visiškai pakeičia medžio statiką, todėl norint jas įrengti reikia labai gerai apsvarstyti. Tai – kraštutinės priemonės, padedančios išsaugoti senolio struktūrą, apie tai galima parašyti atskirą straipsnį. Šiuo atveju, esant dabartinei situacijai atramos nestatyčiau. Medis puikiai susitvarko su šia rizika, be to, atlikta lajos redukcija.

Labai panaši situacija su šeštąja ir septintąja dr. L. Straigytės minimomis rizikomis – siūloma trumpinti viršūnes, neredukuojant pirmos ar antros eilės šakų. Akivaizdu, kad neatsižvelgta į mano aukščiau nurodytus faktorius. Viską labai gerai iliustruoja 2005 m. daryta nuotrauka.

Turime atskiras šakas, tarp kurių – dideli tušti tarpai. Laja išplitusi į šonus. Tai reiškia, kad esant vėjo apkrovai, šakos veikia kaip svertai, kurie suka medžio kamieną. Paprastai tai užsibaigia trūkiais kamiene. Taip kad šiuo atveju yra svarbiau sutrumpinti atskirų šakų išsikišimus iš lajos, t. y. sumažinti sukimo jėgą, negu trumpinti viršūnes. Savaime suprantama, kad geriausiai būtų atlikti abi priemones – sutrumpinti ir šonines šakas, ir viršūnes. Tačiau tada vienu kartu nuimsime didelį kiekį lapijos, kurios netekimas senoliui būtų per didelis stresas. Todėl tai reikia daryti palaipsniui, etapais. Reikėtų prisiminti, kad didžioji  asimiliacijos dalis vyksta būtent viršūnėse, tad viršūnių pašalinimas gali turėti lemiamą reikšmę. Apie tai įžangoje kalba ir pati dr. L. Straigytė. Tai ką ji siūlo – viršūnių žeminimą – yra labai sveikintinas dalykas, tačiau dar ne dabar, o po dvejų metų. Tad toks siūlymas kiek per anksti.

Laipsniškas viršūnių mažinimas (retrenchment) šiuo atveju būtų prioritetas jeigu matytųsi, jog viršutinė lajos dalis stipriai džiovinama, t. y., medis jos neišmaitina ir stengiasi lają augintis kuo arčiau kamieno (https://www.vetcert.eu/node/14). Karvelių ąžuolo atveju mes to nematome, priešingai – viršutinė lajos dalis gyvybingiausia. Todėl ir buvo pasirinkta šoninių šakų dalinė redukcija neliečiant viršūnių. Tai sumažino šakų plėšimo jėgą bei nepažeidė senolio gyvybinių funkcijų.

Didžiausią rūpestį dr. L. Straigytei kelia dviejų gyvų šakų „karūnavimas“. „Jokiu būdu neišpjaučiau apačioje visos gyvos šakos, paliekant tik stiburį be žalių šakelių ir dar karūnėlę išpjaunant joje. Toks genėjimas pasmerkia šaką džiūti, ateityje išdžiuvusio stiburio vietoje atsivers drevė apatinėje skeletinės šakos dalyje, kas sumažins maisto medžiagų praeinamumą ir naujo puvinio formavimąsi. Tai nepadidins medžio stabilumo, bet sumažins“.

Norėčiau autorę nuraminti, nes tai nebuvo gyvybingos žalios pirmos eilės šakos su gausybe šakelių. Tai buvo bedžiūstančios šakos. Pabandykime tai įžiūrėti nuotraukoje. Gaila, specialiai nenufotografavome. Būtume žinoję, kad kils toks ažiotažas, būtume viską fiksavę detaliau.

                                              Pirma ir antra šakos nuo apačios.

Taigi, ne genėjimas šakas pasmerkė džiūvimui, kaip teigia autorė. Tam įtakos galėjo turėti ir insoliacijos sumažėjimas, ir trys iš eilės nepalankūs metai, ir pats medžio senėjimo procesas. Tai galima įžiūrėti nuotraukoje.

Aš visiškai suprantu autorės nuogąstavimus matant gyvus šakų stimburius. Iš likusios šakos dalies sudėtinga spręsti, kodėl padaryta taip, o ne kitaip. Tačiau žinant situaciją viskas tampa daug aiškiau. Taigi, drąsiai teigiu, kad autorės nuogąstavimai dėl medžio žalojimo – nepagrįsti. Norėčiau pabrėžti, kad senolius medžius prižiūri patyrę arboristai, kurie be jokio pagrindo gyvų stambių šakų nepjauna. O šios bedžiūstančios šakos buvo sutrumpintos tam, kad sumažėtų svoris skeletinės šakos, kuri gana stipriai pažeista.     

Dr. L. Straigytė savo išvadose teigia, kad „medžio stabilumas išpjaunant gyvas šakas neprailgintas, bet pablogintas, nes a) atsiras naujų drevių su puviniu apatinėse skeletinių šakų dalyse; b) žaizdos sumažins maisto medžiagų pralaidumą į lają ir šaknis; c) gausus lapijos netekimas pablogins medžio šaknų maisto medžiagų aprūpinimą, cirkuliacijos aktyvumą, balanos augimą; d) pavojus išlūžti kairiąjai skeletinei ir dešiniąjai viršūninei šakoms išpjaustant tik plonas gyvas šonines šakas liko nesumažintas, svirties ilgis išliko tokia pati“.

Akivaizdu, kad L. Straigytė neturi pakankamai praktinių žinių apie senolių ąžuolų genėjimą. Medžių rūšys su „patvaria šerdimi“ (durable heartwood) pasižymi tuo, kad ženkliai apriboja puvinių plitimą. Prie tokių rūšių priskiriamas ir paprastasis ąžuolas (Lonsdale D., 2013). Tai reiškia, kad drevių atsiradimas nupjautų šakų vietoje šiuo atveju nėra didelė problema. Net ir plonas balanos  sluoksnis užtikrina aukštą fiziologinį gyvybingumą. Tad ši rūšis, nepaisant to, kad jie stagnacinėje ar degeneracinėje fazėje, gana sėkmingai kovoja su puvinio plitimu, yra pakanti didesnio skersmens žaizdoms, sugeba jas apauginti. Tai matome ir Karvelių ąžuolo atveju – drevės su betono likučiais apauginimas, genėjimo vietų apauginimas. Autorė kalba apie stačios svirties ilgio išlikimą, tačiau neatkreipė dėmesio į šonines svirtis, kurios yra pavojingesnės tiek vėjo apkrovos, tiek savo svorio atžvilgiu. Nežinia kokiu būdu dr. L. Straigytei pavyko nustatyti, kad medis neteko gausaus kiekio lapijos. Galiu atsakingai pareikšti, kad mes visada paisome genėjimo proporcijų ir Karvelių ąžuolo lapijos kiekis sumažintas laikantis rekomendacijų. Galbūt autorę suklaidino likę strampai šakų, kurios jau buvo apmirę ir neturėjo lapijos.

Reikia pasidžiaugti, kad dr. L. Straigytė teisingai nurodė antrojo Karvelių ąžuolo tvarkymo etapo žingsnius: tolimesnį insoliacijos didinimą ir lajos žeminimą. Turėtume puikiai suprasti, kad ilgą laiką netvarkytas Karvelių ąžuolas negali būti tinkamai sutvarkytas vienu kartu. Tai galima atlikti 5–10  metų laikotarpiu, priklausomai nuo senolio reakcijos į atliktas priemones. Todėl, praėjus metams po genėjimo bei nemačius lajos vegetacijos metu, teigti, kad ąžuolo būklė pablogėjo po genėjimo, paprasčiausiai neatsakinga ir neprofesionalu. Jeigu būtų genėta taip, kaip  nurodo dr. L. Straigytė, žaizdų skersmuo būtų ne ką mažesnis, netgi, kai kuriais atvejais – didesnis. Juk dviejų metrų atstumu nuo viršūnės skeletinės šakos skersmuo būtų daug didesnis nei 10–15 cm.

Norėčiau pridurti, kad arboristika nėra tikslusis mokslas, kuriame įmanomas tik vienas teisingas uždavinio sprendimas. Tai – nuolat kintanti mokslo ir veiklos sritis, kuri vis atnaujinama remiantis naujausiais tyrimų rezultatais ir gerąja praktika. Todėl yra bendrosios rekomendacijos, metodikos, kaip ir ką taikyti sumedėjusių augalų priežiūroje. Tas pats ir prižiūrint medžius senolius: bendrosios rekomendacijos, atsižvelgiant į daugelį aspektų – ekologiją, bioįvairovę, statiką, įprastas meteo sąlygas, supančią aplinką ir kt.  Todėl ir problemų sprendimai nėra standartiniai, kiekvienas medis unikalus ir skirtingi žmonės gali priimti įvairius sprendimus. Kiekvienas arboristas savaip spręs problemą, nenukrypdamas nuo rekomendacijų ir suformuotos praktikos.

Pamatęs dr. L. Straigytės sutvarkytą medį aš, tikriausiai, taip pat nurodyčiau, kad problemas spręsčiau kitaip. Gaila tik, kad negaliu tokio medžio nurodyti, nes gerbiama Lina praktiniu lajų formavimu neužsiima, ji labiau linkusi kritikuoti kitus, savo nuomonę pateikdama kaip vienintelį teisingą problemos sprendimo būdą. Esu įsitikinęs, kad medžius senolius turi teisę prižiūrėti ir praktikai profesionalai, ne tik dendrologai-teoretikai. Kaip rodo ir Karvelių ąžuolo pavyzdys: priėjome prie bendro sprendimo, kad reikia mažinti lajos apkrovą, tačiau sprendimo būdus nurodome skirtingus. Praktikai profesionalai tuo ir skiriasi nuo teoretikų, kad nurodo, kodėl taip daro, o ne teigia, kad reikia daryti tik taip, o ne kitaip, o jeigu padarei kitaip, vadinasi blogai – sugadinai. Taip pat, mano giliu įsitikinimu, reikėtų remtis naujausia  metodine literatūra ir praktika, o ne tuo, kas buvo rašoma prieš 10–30 metų.

Europos arboristikos taryba (EAC) su partneriais VETcert projekte trejetą pastarųjų metų intensyviai dirbo rengiant metodinę medžiagą ir praktinius patarimus būtent senolių medžių priežiūrai. Buvo apibendrinta naujausia teorinė medžiaga ir patirtis, sudaryti priežiūros standartai (https://www.vetcert.eu/standards-certificates). Būtent tokia metodika ir praktika mes vadovavomės tvarkydami Karvelių ąžuolą. Mano manymu, vertėtų į šią medžiagą atkreipti dėmesį ir teoretikams. Jeigu manoma, kad užtenka žinių ir patirties, kviesčiau pasitvirtinti jas visiems prieinamu medžių senolių priežiūros specialisto sertifikatu – Veteran Tree Specialist – Practising level arba Consulting level. Įgijus vieną iš šių sertifikatų, net neabejoju, kad tokių diskusijų dėl Karvelių ąžuolo priežiūros problemų net nebūtų kilę. Noriu pažymėti, kad nei viena Lietuvos aukštoji mokykla neruošia arboristų, juo labiau, nėra jokios programos apie senolių medžių priežiūrą. Norint kokybiškai ir profesionaliai darbuotis šioje srityje, arboristai priversti semtis žinių ir patirties  Europos šalyse, kur arboristika pasižymi gilesnėmis tradicijomis, nei pas mus. Negana to, mūsų įgyti sertifikatai Lietuvoje, kai kurių veikėjų teigimu ir pastangomis, nuneigiami kaip „nereikšmingi kursų baigimo pažymėjimai“, be to, dar ir „profesinės mokyklos lygio“, nors būtent jie yra pripažįstami Europoje ir pasaulyje, leidžiantys atlikti medžių vertinimo ir priežiūros paslaugas, reikalaujami savivaldybėse bei kitose valstybinėse įstaigose, besirūpinančiomis medžių priežiūra. Beje, Veteran Tree Specialist kvalifikaciją aš įgijau. Tai nėra lengva, žinių ir įgūdžių kartelė iškelta gana aukštai.  

Norėčiau dar kartą pareikšti, kad Karvelių ąžuolas buvo genimas laikantis visų senolių medžių priežiūros, įprastos Europoje, rekomendacijų, redukciniai pjūviai atlikti taisyklingai, nuimtas lapijos kiekis nepažeidė senolio gyvybinių funkcijų. Laikas būtų užbaigti visas spekuliacijas šia tema ir pabaigti žaisti „raganų medžioklę“.

Pabaigai – pora palyginimų ir apibrėžimų, kas yra dendrologija ir kas yra arboristika.

Dendrologija – (gr. dendron – medis, logos – mokslas, žodis) yra botanikos mokslo šaka, tirianti sumedėjusių augalų sistematinį ir taksoniminį pasiskirstymą, geografinį paplitimą, morfologiją, biologiją, ekologiją, naudojimą. Galima skirti dvi dendrologijos kryptis. Miško dendrologija plačiau tiria savaiminę dendroflorą, gilinasi į jos biologijos, ekologijos ypatumus, rūšies vidinę įvairovę, ūkinę vertę. Dekoratyvinė, arba taikomoji dendrologija medžius ir krūmus vertina dekoratyviniu požiūriu ir tiria jų auginimo bei pritaikymo dekoratyviniuose želdynuose galimybes.  (Mindaugas Navasaitis, 2008)

 Arboristika (lot. arbor – medis) – savaime augančių ar introdukuotų sumedėjusių antropogeninio kraštovaizdžio augalų (medžių, krūmų, palmių, lianų) ir jų aplinkos (augaviečių, buveinių) priežiūra, globa. Ši teorinė ir praktinė aplinkotvarkos sritis yra priemonių, taikomų sumedėjusiems daugiamečiams augalams ir jų aplinkai, visuma. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne miško arboriflorai, o mūsų aplinkos – miestų, gyvenviečių, sodybų ir vienokiu ar kitokiu būdu žmogaus paveikto ar veikiamo kraštovaizdžio – želdiniams. Arboristikos disciplina siekiama koreguoti sumedėjusių augalų augimą, išlaikant jų biologinį gyvybingumą ekologijos, kraštovaizdžio formavimo kontekste. Ši nauja mūsuose taikomojo mokslo disciplina reikalauja itin daug biologinių ir kitų dalykų išmanymo bei yra labai priklausoma nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato veiksnių, lemiančių galutinius sprendimus (http://www.arboristai.lt/arboristika/kas-yra-arboristika).

Arboristai – tai įvairių gamtos, meno ir inžinerijos mokslų žinovai, ekologai, aktualią šiuolaikinę teorinę ir praktinę parengtį turintys specialistai, siekantys įvairiomis priemonėmis išsaugoti sveikus medžius ir jų augavietes kraštovaizdyje. Arboristai – tai medžio ekosistemos globos praktikai. (www.arboristai.lt).

Renaldas Žilinskas

Lietuvos arboristų asociacijos vadovas, Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupės valdybos pirmininkas