Šis klausimas iškyla dažnam sklypo savininkui po statybų ar renovacijos darbų. Pradžia visada standartinė – skambutis arboristui:

Savininkas: „Laba diena, reikalinga arboristo konsultacija, kažkas negerai su medžiais – džiūsta šakos, vasaros vidury pagelto ar nukrito lapai. Arba netikėtai medis net pradėjo svirti į šoną.”

Arboristas: „Kokie medžiai – savaime augantys ar naujai pasodinti?”

Savininkas: „Yra ir naujai pasodintų, bet jie dar žaliuoja ir gražiai auga, o tie medžiai, kurie auga savaime, jau negražūs ir keliantys susirūpinimą.”

Žinoma, pokalbio pabaigoje susitariame dėl medžių apžiūros ir jų būklės įvertinimo. Dažnu atveju klientas įsivaizduoja, kad nieko labai rimto nenutiko ir tiesiai šviesiai klausia: „Kuo būtų galima nupurkšti?“ Deja, ne viskas taip jau paprasta. Kad pasiūlytume priemones medžio gyvybingumui sustiprinti, visų pirma turime nustatyti priežastį, kodėl taip įvyko, kodėl medžiai džiūsta ar netikėtai pasviro. Svarbu yra viskas: rūšis, amžius, ar tie medžiai savaiminiai, ar kažkieno sodinti, kokioje sklypo vietoje auga – prie įvažiavimo ar sklypo gale – kokio dydžio medis, vienkamienis ar daugiakamienis, kiek procentų lajos yra pažeista ar nudžiuvę, kokie aplinkui savaiminiai medžiai auga, kokia augavietė buvo ankščiau, koks gruntas yra dabar, ar medis buvo genėtas, kokie darbai buvo atliekami ir dar daug kitų klausimų…

Nuo to momento kada buvo padaryta žala medžiui ar medžiams iki susirūpinusio savininko skambučio arboristui dažnai būna praėję ne vieneri metai. Bet apie viską nuo pradžių.

Kaip žinote, statybos yra ilgas procesas, nesvarbu ar pastatas statomas naujai ar renovuojamas. Sklype gali būti vienas ar keliasdešimt jau seniai augančių medžių. Yra daug statybas reglamentuojančių aktų, tarp jų ir 2010 m. aplinkos ministro įsakymas: „Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklės“. Paminėsiu kelis punktus, kurių privalu laikytis (visa kita plačiau galite pasiskaityti čia: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.367126)

• Statytojas (užsakovas) privalo užtikrinti, kad atliekant statybos darbus būtų laikomasi želdinių apsaugos ir nustatyto režimo statybos laikotarpiu ir baigus darbus jų būklė būtų tokia, kokia buvo nurodyta statinio projekte.
• Medžių grupes ir krūmus aptverti ištisiniu, ne žemesniu kaip 2 m aptvaru ir ne arčiau kaip 1,5 m  nuo medžių kamienų ir 1 m nuo krūmų.
• Įrengti takus, pakeltus virš žemės paviršiaus, ne arčiau kaip 1,5 m nuo medžio kamieno, kai darbo metu reikia vaikščioti arti želdinių (po medžių lajomis).
• Laistyti želdinius „Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių“, patvirtintų aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45, nustatyta tvarka.
• Nesandėliuoti medžiagų ir įrenginių, nevažinėti, nestatyti transporto priemonių, laikinų statinių ir įrenginių prie medžių arčiau kaip 1 m atstumu nuo medžių lajų projekcijų, bet ne arčiau kaip 3 m nuo kamieno ir 2 m nuo krūmų. 

Kodėl turime saugoti žemę po medžiais? Nekasti, aptverti, neužpilti, neužstatyti… Todėl, kad sveikas šaknynas – augalo vešlumo ir gyvybingumo garantas. Medžių šaknų sistema yra labai įvairi – liemeninė, kuokštinė, paviršinė, mišri – ir priklausoma nuo daugybės procesų vykstančių dirvoje. Dauguma medį maitinančių šaknų yra paviršiniame ~30 cm gylyje, ten kur yra deguonies ir maistinių medžiagų. Taip pat noriu paneigti mitą, kad medžių šaknų sistema tokio pat pločio kaip medžių laja – ji yra žymiai platesnė. Ir kuo daugiau erdvės skirsime medžiui, tuo medis bus vešlesnis ir sveikesnis.

Tad pabandykime įsivaizduoti, kas vyksta statybų metu. Nustumdomas paviršinis augalinis sluoksnis apie 20-30 cm (su paviršinėmis, medį maitinančiomis, šaknimis), po teritoriją važinėja sunkiasvorės mašinos, mini traktoriukai (Bobcat‘ai) (likusias šaknis traiško, suslegia), kasamos tranšėjos pamatams, komunikacijoms, vedžiojamas lauko apšvietimas (nukertamos ir giliau esančios stambiosios, maitinančios ir laikančiosios medį nuo išvirtimo šaknys), dažnai visas sklypas yra pakeliamas privežant papildomai žemės, taip užpilant medžius apie 20-50 cm, dedamos trinkelės ir pabaigoje želdinamas sklypas. Atleiskit, užmiršau paklausti: „O ar statybų metu kas nors laistė augalus?“ Priduotas objektas būna gražus, tvarkingas, su naujais augalais ir žaliuojančia veja. Viskas gražu ir  tvarkinga.

Ir tuomet, po metų ar dvejų, šeimininkas pastebi džiūstančius beržus ar klevus. Kiti medžiai – ąžuolai ir pušys – tikėtina sureaguos dar šiek tiek vėliau (dar po metų ar dvejų). Kas atsitiko – buvo žalias, vešlus ir staiga džiūsta? Kuo nupurkšti? Šeimininkas apie statybas ar renovaciją seniai pamiršo. O kodėl jis turi apie tai susimastyti? Juk namą statė profesionalai, komunikacijas vedžiojo profesionalai, trinkeles taip pat klojo profesionalai. Tai kas negerai, kodėl medžiai džiūsta ar pakrypę? Viskas ir paprasta, ir kartu sudėtinga. Paprasta, nes jei matome, kad prie pat medžio kamieno paklotos trinkelės, tai suprantame, jog greičiausiai medžiai dalies šaknų jau nebeturi. Jei matome, kad medžiai užpilti žemėmis, belieka atsikasti ir išsiaiškinti kiek giliai jie užpilti ir kiek laiko tai truko. Medžiai yra inertiški – į nepalankias sąlygas, grunto nukasimą, šaknų nukirtimą, kamienų užpylimą ir pan. sureaguoja ne iš karto, vidiniai resursai dar leidžia kurį laiką jiems žaliuoti.

Kaip atitaisyti padarytą žalą? Tai yra sudėtingas ir ilgas procesas. Priemonės medžio gyvybingumui sustiprinti dažnai būna kompleksinės: grunto kokybės gerinimas, maistinių medžiagų įterpimas, sanuojantis* ir redukcinis genėjimas** ir t.t.

Ką galime mes kiekvienas padaryti? Jeigu jūs esate šeimininkas (užsakovas), turite rangovą  informuoti saugoti medžius ir jų šaknyną. Jeigu jūs stumdote gruntą, bent jau laikykitės nustatyto standarto – 1,5 m iki medžio kamieno. Jeigu jūs landšafto architektas, turite rasti sprendimus kaip suformuoti sklypą, kad medžių šaknys nebūtų užpiltos žemėmis (neuždusintos). Jei jūs paprastas praeivis, nepraeikite abejingai pro žalojamus medžius, pavyzdžiui, vasarą kepinant saulei matydami medžius atviromis nukapotomis šaknimis, būkite pilietiškas – praneškite savivaldybei.

Statybose kiekviena situacija yra skirtinga. Kurioje stadijoje – projektavimo ar darbų vykdymo procese – įvyksta medžio pažeidimai, čia kiekvienas turime atsakingai pagalvoti. Sprendimų, kaip galima geriau atlikti darbus, tikrai yra. Mane stebina kaip XXI amžiuje, kai žmonės skraido į kosmosą, vykdant elementarius statybų darbus medžių šaknys yra nukertamos vietoj to, kad su oro kastuvu būtų „nupūstas“ gruntas tarp šaknų, taip jas išsaugant, o ne nukertant.

Lietuvoje medžių priežiūra dar netapo įprastu dalyku, kaip ir nuoseklus ir periodiškas medžių genėjimas. Daliai visuomenės medžių genėjimas dar nėra savaime suprantamas dalykas. O nupjauti aptines medžių šakas, pakeliant medžių lają ar nupjaunant medžiui viršūnę – TAI NĖRA  MEDŽIŲ GENĖJIMAS, kaip daugelis įsivaizduoja. Dar apie daug ką turime išdiskutuoti ir daug pamokų išmokti…

*Sanuojantis genėjimas – kai iš lajos pašalinamos visų eilių nudžiuvusios šakos, besikryžiuojančios šakos, augančios į aukščiausius lajos aukštus. Tuo siekiama suteikti lajai tokią struktūrą, kuri leistų medžiui kokybiškai augti ir vystytis ateityje. Nuo kamieno pagrindo bei kamieno yra pašalinamos netinkamos ataugos.

**Redukcinis genėjimas – tai vainiko mažinimas, kuriuo siekiama žemiau perkelti medžio svorio centrą ir padidinti atsparumą lūžimui ar išvirtimui.

Teksto autorė: Inga Gaidelytė-Markevičienė

Nuotraukos: Ingos Gaidelytės-Markevičienės, Renato Turčinavičiaus

Statybų metu buvo nukasta dalis grunto prie medžių šaknų, o kamienai užpilti žemėmis. Negana to, kažkada buvo nupjautos apatinės medžio šakos - pakelta laja.

Supilti gruntą ten, kur yra laisvos vietos - kiek ilgai taip bus?

Nukapotos šaknys, pažeistas kamienas, sukelta medžio laja...

Ne taip turi atrodyti vešlus sveikas ąžuolas: išretėjusia laja, su daug sausų šakų - statybų padariniai.

Saugoti medžių augavietę nėra taip jau sudėtinga. Šiuo atveju vejos sėjimas buvo atliekamas mechanizuotu būdu. Normalu, kad išpurenti dirvą yra paprasčiau su spec. technika, bet tai stipriai pažeistų paviršines medžių šaknis. Arboristo rekomendacija buvo 3 m atstumu nuo kamieno visus vejos sėjimo darbus atlikti rankomis. Nuotraukoje matome kaip taisyklingai ratu auga grybai - tai rodo iki kurios vietos dirbta su technika.

Gražus pavyzdys, kai pakankamai palikta vietos medžiui augti.

Nuimtas augalinis sluoksnis - veja bus kaip iš paveiksliuko, bet kaip po visko atrodys medžiai?

Labai gaila - vienintelis sklype medis ir tas pasmerktas.

Labai gaila - vienintelis sklype medis ir tas pasmerktas.

Iš pirmo žvilgsnio šis pušynas atrodo įprastai, tačiau kelerius metus stebėdami matome kaip retėja medžių lajos, džiūsta šakos, medžiai po truputį žūsta. Priežastis paprasta - supiltas augalinis sluoksnis su tikslu turėti gražų, lygų sklypą su žaliuojančia veja.

Užpilant šaknis žemėmis, medžiai žūsta lėtai, kai kurie medžiai gali žaliuoti dešimtmetį.

Labai patogu, kai reikia nutiesti elektros kabelį, o medis auga šalia.

Pažeistos medžio šaknys; paklotos trinkelės turėtų būti tvarkinga ir gražu, o estetinio vaizdo vis tiek nėra.

Saugant medžių kamienus statybose lentos turi būti ne prikalamos, o aprišamos aplink medžius.