Ar medis bus saugesnis nugenėjus apatines šakas?

Pradžioje supažindinsiu jus su šiuo genėjimo būdu, teisingais bei klaidingais jo taikymo momentais ir tuomet galėsite sau atsakyti į straipsnio pavadinime iškeltą klausimą.

Toks genėjimo metodas, kai pašalinamos apatinės medžio šakos, vadinamas lajos pakėlimu ir yra labai plačiai taikomas jaunų ir einančių į brandą medžių lajos priežiūroje. Brandžių ir medžių senolių priežiūros planuose tokių priemonių taikymas yra retas, nes sendamas medis pats žemina savo lają, saugosi nuo didelių perkrovų kamienui, kuris neišvengiamai silpsta dėl atsirandančių drevių, puvinių bei kitokių pažeidimų.

Teisės aktai apie genėjimą pakeliant lają nurodo, kad lajų pakėlimas – kai palaipsniui (per kelis metus) nuo stiebo apačios išpjaunamos žemutinės šakos, kol bešakis kamienas pasieks 3,2–3,6 m ilgį (išsaugant aukščiau esančias šakas ir viršūnę) (LR aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintos „Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės“; 33.2 punktas). Tai dažniausiai taikomas genėjimo būdas, ypač urbanizuotose vietovėse augantiems medžiams. Iki šiol po tokių genėjimų taip sukeliamos lajos, kad medžiai praranda charakteringas savo rūšims lajų formas, tampa tiesiog palmėmis. Nors įstatymu sakoma, kad atlikti tokius darbus reikia palaipsniui, per kelis metus, tačiau dažniausiu atveju (vis dar) darbus atlieka nekvalifikuoti darbuotojai, kurie drastiškai pakelia medžių lajas per vieną kartą, atsižvelgdami tik į užsakovų interesus, kurie nori daugiau šviesos, daugiau parkavimo vietos, mažiau šiukšlių ir t.t. Kol niekas nekontroliuoja kiek, kada ir kaip tie darbai atliekami, medžiai tampa pavojingais aplinkai.

Kodėl jie pavojingi? Pirmiausia, medis patiria didelį stresą, nes pašalinta daug jam maitinimą užtikrinančios lapijos – šakų, padaryta daug didelio skersmens žaizdų vienu metu.

Medis, reaguodamas į tokius pasikeitimus, bando atstatyti buvusią biomasę, „gydyti“ padarytas žaizdas – jis nusilpsta. Jeigu dar prisideda nepalankios aplinkos sąlygos (karštos ir sausos vasaros), tuomet medis tampa ir ligų bei kenkėjų auka. Visa tai vyksta ne per vieną vegetacijos sezoną, medis reaguoja lėtai. Taip pat dėl darbų kokybės atsiranda didelių rizikų šalia medžio esančiai aplinkai. Svarbus momentas šios rizikos sumažinimui – tinkamai atlikti pjūviai. Dėl neteisingai atliktų pjūvių atsiranda drevės, puviniai, dažnu atveju pasipila stresiniai ūgliai.

Dar viena rizika dėl per daug pakeltos lajos – medis praranda stabilumą, pakeičiamas jo gravitacinis svorio centras (G), t.y. stipriai padidėja išlūžimo rizika veikiant stipriems vėjo gūsiams. Esant didesnei lajai, stabilumas didesnis, nes svorio centras (G), yra žemiau, kur kamienas storesnis ir tvirtesnis. Augdamas medis prisitaiko prie vietos vėjuotumo ir nuolat stiprina labiausiai veikiamas vietas, o į staigius ir drastiškus pakeitimus medis nesugeba greitai reaguoti. Atsiranda naujos sukimo bei lenkimo apkrovos kamienui. Ypatingai į tai reikia kreipti dėmesį, kai yra daugiakamienis medis.

Netinkamas lajos pakėlimas padidina medžio išlūžimo riziką

Rizika taip pat stipriai padidėja neatsparioms genėjimui medžių rūšims: beržams, topoliams, gluosniams, kaštonams ir kt. Medžiams, kurių žievė plona (beržai, bukai, skroblai), stipriai pakėlus lają kamieno žievė gali sutrūkinėti nuo saulės. Svarbu, kad norint išlaikyti subalansuotą medį, laja turėtų užimti 2/3 viso medžio aukščio. Išimtis taikoma jauniems medeliams, kur proporcija gali būti 1/1.

Stabilaus medžio proporcijos

Pasitaiko, kad lajos pakėlimas atliekamas kartu su lajos retinimu – tai nėra bloga praktika, tačiau labai svarbu, kad nebūtų pašalinta daugiau kaip 25-30% lajos vienu metu ir retinimas turėtų būti atliekamas šakų galuose, o ne šalinant šakas prie kamieno. Turi būti vengiama vidinių šakų pašalinimo. Negalima skeletinių šakų, o ir viso medžio paversti „liūto uodegomis“, kuomet smulkios šakelės paliekamos tik šakų galuose.

„Liūto uodegos”

Prižiūrint medžius, esančius per arti pastatų ar judriose vietose, reikia taikyti ne vieną lajos priežiūros priemonę – tai turėtų nuspręsti arboristas: lajos pakėlimą, lajos retinimą ar lajos redukciją ir t.t.

Remiantis naujausiais Europos medžių genėjimo standartais (kuriuos parengė Europos arboristikos taryba), medžiai, augantys prie gatvės važiuojamosios dalies ir pėsčiųjų-dviratininkų takų turėtų būti formuojami ir genimi taip, kad, jiems pasiekus brandą, aukštis nuo važiuojamosios dalies paviršiaus iki pirmųjų skeletinių šakų būtų 4,5 m, o nuo pėsčiųjų-dviratininkų tako paviršiaus iki pirmųjų skeletinių šakų – 2,5 m.

Rekomenduojami lajos pakėlimo aukščiai prie automobilių kelių bei pėsčiųjų ir dviračių takų

Kalbant apie medžių genėjimą, nesvarbu kokia lajos priežiūros priemonė būtų taikoma, labai sveika atsiminti, kad mažiau yra daugiau. Medžiai lėtai prisitaiko prie pokyčių, todėl ir žmogaus įsikišimas į jų gyvenimus turi būti palaipsnis. Reikia pasitelkti kantrybę. Pavyzdžiui, paprastosioms pušims augant, jos pačios nusidžiovina apatines šakas, ypatingai tai matosi ant pušų, augančių tankesnėse vietose – brandžios pušys turi plačias viršūnes, tačiau apatinių šakų nėra.

Kai laiku ir tinkamai rūpinamės mus supančiais medžiais, jie tampa saugesniais ir džiugina savo buvimu.

Tinkamai pakelta paprastojo ąžuolo laja

Straipsnis parengtas naudojantis:

  • © Working group “Technical Standards in Treework – TeST”, June 2021 (1st edition), European Arboricultural Standards; European Arboriculture Council
  • Nuotraukos Stasio Mikailionio, iliustracijos Olgos Klubovos
  • Teksto autorius: Stasys Mikailionis