Medžiai „donorai“

Daug rašoma apie medžių sulos naudą sveikatai, tačiau apie žalą medžiams, mažai. Pasidairius po interneto platybes galima rasti pasisakymų, jog medžiui tikrai nieko nenutinka, jis viską „užsigydo“ ir t.t.

Ar sulos leidimas tikrai nekenkia medžiui?

Medžiai – sudėtingos, interaktyvios, inertiškos būtybės, o bet koks jiems atliktas veiksmas sukelia atoveiksmį. Medžiai tai tikrai parodo, tačiau didelis mūsų gyvenimo tempas trukdo tai pastebėti. Į kiekvieną padarytą pažeidimą (intervenciją) medis reaguoja, ar nupjauname šaką, ar ją nulaužiame, ar padarome skylę kamiene, ar pažeidžiame šaknis. Skirtingas pažeidimas iššaukia skirtingas reakcijas. Būtina pasakyti, kad medžiai padarytų žaizdų „neužsigydo“, jie tas vietas atriboja iš visų pusių, t.y. pastato „sienas“, kad per padarytas pažaidas gilyn neplistų įvairūs puviniai, bakterijos ir kt. Lengviausiai pastebima tokia „siena“ yra padaryto genėjimo pjūvio apauginimas naujais audiniais, todėl taip ir sakome, kad štai žaizdos neliko, medis „užsigydė“. Tačiau medis tik pasistatė vieną iš keturių „sienų“ (1 pav.). Šį reiškinį 1977 m. aprašė A. L. Shigo ir H. G. Marx, procesą pavadindami CODIT (Compartmentalization of decay in trees) – medienos puvinių lokalizacija kamiene.

*1 pav. Medžio gynybinis procesas – puvinių lokalizacija kamiene (CODIT). Nuotrauka S. Mikailionio*

Sula dažniausiai leidžiama iš beržų (nes ilgiau bėga) ir klevų. Jų mediena minkšta, be aiškaus branduolio (šerdies), dar vadinama balanine. Tokioje medienoje puviniai plinta labai greitai. Balana(ksilema) – (gr. xylon – medis) – augalų apytakinis audinys, kuriuo vanduo ir jame ištirpusios maisto medžiagos iš šaknų patenka į kitus organus. Tai gyva, funkcionuojanti mediena, kurioje vyksta medžiagų apykaita iš šaknų į viršų. Štai iki šito sluoksnio ir gręžiamos skylės, iš čia teka sula. Nors įgręžiama vos keli centimetrai, bet patogenams (kenkėjams) to pakanka. Priklausomai, koks patogenas įsibrovė (dažnai netgi ne vienas), jie išplinta į šerdį ar šaknų kaklelį (2 pav.). Medis silpsta, jį užpuola dar kiti kenkėjai. Tokie medžiai „donorai“ gyvena dvigubai trumpiau nei sveiki jų rūšies atstovai (beržai gali gyventi 150, o klevai 200 ir daugiau metų). Šylant (keičiantis) klimatui patogenai prisitaiko veikti ir šaltuoju periodu, o medis tuo tarpu yra ramybės būsenoje ir įjungti savo gynybos mechanizmų negali.

*2 pav. Skersinis kamieno pjūvis ties gręžimo vieta. Nuotrauka K. Danausko*

Tad ką daryti, jeigu sulos žūtbūt norisi. Vienas iš būdų – nupjauti nedidelę šakelę iki tinkamos jungties (tarsi genėtumėte medį) ir pakabinti talpą. Žinoma, sulos nepribėgs kibirais, bet paragauti užteks, o medžiui bus lengviau susitvarkyti su pažeidimu (3 pav.).

*3 pav. Sulos leidimas iš nedidelės šakelės. Nuotrauka S. Mikailionio*

Ne tik žmonėms patinka šios medžių sultys. Jomis vaišinasi ir geniai, prakirsdami kamieno žievę, voverės, tuo tarpu, atsigeria prakirsdamos plonesnių šakelių žievę. Sulą mėgsta ir skruzdės.

Valstybė šiuo klausimu taip pat turi nurodymų, kuriuose labai aiškiai pasakyta iš kokių medžių gali būti leidžiama sula. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 173 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 1446 „Dėl laukinės augalijos įstatymo įgyvendinimo“ 2 punkto vykdymo“:

<…>47. Valstybinėje žemėje sulą leisti galima iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Jeigu medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių.

48. Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos.

49. Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, apribojimai netaikomi. Asmenims, ketinantiems leisti sulą privačioje žemėje, leidžiama leisti sulą tik gavus žemės savininko sutikimą.<…>

Tad prieš išsiruošiant į mišką, reikia paklausti miškininkų, kur sulą galima leisti.

Įsidėmėkite, jog medis, iš kurio leidžiama sula gręžiant kamieną, po keliolikos metų tampa daug pavojingesnis (silpnesnis), o jo gyvenimo amžius žymiai trumpesnis. Ypatingai nerekomenduojama sulą leisti iš medžių augančių sodybose netoli pastatų.